blokšti

blõkšti, blõškia (blãškia), blõškė 1. tr. R, J staigiu rankos judesiu lakinti nuo savęs, mesti, sviesti, trenkti: Vaikas rūgštaus obuolio nevalgo, blãškia ant žemės Rm. Kad supykęs jį blõškė į žemę, tai net aiktelėjo Gr. Vyras vaiką į šalį blõškė K. Blõkšk akmeną an šunį Rm. Bloškiu žemėn SD196. | prk.: Liežuvį gi suktą tolyn blokšk nuo manęs A.Baran. 2. tr. SD153 kuliant daužyti rugių ar kviečių pėdus: Girdžiu, klojime rugius blãškia – kad duoda, kad duoda į kubilą Lnkv. Rudenį rugius blõškia sėklai Lp. Pusę rugių blõkšim, daug reikia kūlių Žvr. Blokštì ir parduot brangesni Ds. Blõškiant (su tam tikra mašina krečiant) rugius reikia saugoti, kad pėdą mašina iš rankų neištrauktų Snt. | refl.: Šiemet labai rugiai blãškiasi – sudavei kartą pėdą į suolelį, ir dykas Ds. 3. intr. mušti, duoti, kirsti: Kaip blokšiu, tai ir pasmirsi S.Dauk. Tai pasakęs bloškiau jam per žandą M.Valanč. 4. tr. versti: Latviai nu rugių bloška, mes pri rugių kertam (verčiame nupjautuosius prie stačiųjų rugių) Šts. 5. tr. varyti, ginti: Broliai, jankius į jūrą blokškit! (sov.) V.Mozūr. ║ refl. šokti, pulti: Blõkštis į mūšį Šts. Kur bloškės, ten laužė po save kantrius ricielius S.Dauk. 6. intr. daryti su paišina virve žymę, kad galima būtų tiesiai nutašyti ar nupjauti rąstą, lentą: Tu visai nemoki blõkšti Brs. Blõkšdamas veizėk, kad apvartį į šalį nenutrauktumi Vvr. 7. refl. tr. siaustis: Blõkšdavosi rankoms apsiaustą, kad nebūtų šalta Skr. \ blokšti; apiblokšti; atblokšti; įblokšti; išblokšti; nublokšti; pablokšti; parblokšti; perblokšti; prablokšti; priblokšti; sublokšti; užblokšti